Stebuklas / Wonder

Baigiamasis magistro praktinis darbas. Fenomenologinė autorefleksija kaip kūrybos metodas, kūrybiniu kontekstu tapęs vanduo ir kvėpimas, pasirinkimas tyrinėti dusimo momento, sulėtinęs ir paskatinęs naujiems eksperimentams su beorėmis kūno būsenomis. Tyrinėdama sąmonę, jausmus siekiau išreikšti jausenų dinamiką: ramybę, meditaciją, lengvumą, o kartais – juntamą įtampą ir baimę. Nepaisant nepatogios estetikos, žiūrovo žvilgsnį bandau įtraukti į besikartojantį pratimą. Tai kitoniškas buvimo būdas, kitas santykis su aplinka, laiku ir savimi. Tai fenomenologinė meditacija, vedama A. Mickūno, M. Merleau₋Ponty, R. Musil minčių, išlaisvinanti ir kreipti autentiško mąstymo linkme bei skirtingomis medijomis perduodama meninė praktika. Buitinis vaizdas užstojamas intervizualaus varholiškojo ikoniškumo. Rožinis hipsteriškumas slepiantis paraudusių akių spalvinę metaforą. Intymus vonios kambarys – produktyvus perfekcionistinis, emancipacinis nesutapimas, santykis su nuosava akustika ir vanduo kaip pirmapradė materija, transformuojanti kūniškumą. Ši fenomenologinė redukcija, pojūčių netolygumai, atsiveriančios skirtybės tarp plūduriavimo, panirimo būsenos vandenyje ir kvėpavimo užlaikymo erdvėje ryškina ir kūrybiniam procesui svarbius ypatumus. Pasinėrimą į spontanišką kūrybos procesą, išoriniame pasaulyje regimą įvairių apraiškų, idėjų, spalvų ar formų kitimą, vidinio pasaulio „skendimą“, „levitavimą“ jame. Vanduo, leidžiantis patirti kūno jusliškumą, kvėpavimo bei pasąmonės srautas – begalinis kūrybinis resursas. Šis vidinis meninis tyrimas leidžia pačiam kūrėjui išlaisvėti iš dinaminių stereotipų, o žiūrovui susitapatinus kartu išnirti iš kasdienybės ar karantininio grimzdesio. Povandeninė fotografija mane traukė galimybe sugretinti dvi žmogaus būsenas, kai panirus turi atlaikyti slėgį (perkeltine prasme – savotišką likimo leteną), paskui akimirką, kai ieškai išeities ir staiga gurkšteli gaivaus oro…Ir tai kartojasi daugybę kartų. Kaip ir gyvenime – džiaugsmo, palaimos bangos, paskui murkdymasis ir kova su tave bandančia įtraukti, nuo tavęs nepriklausoma jėga. Jai nepasiduoti padeda žinojimas, kad tik akimirka, tik mažytis šūvis aukštyn, ir tu vėl gaiviai kvėpuosi. Po dusimo visada ateina įkvėpimo stebuklas